Tiek vyrai, tiek moterys šį vasaros saulėgrįžos metą sieja su vilčių ir lūkesčių išsipildymu. Šviesa, laimė, gyvenimo džiaugsmas – visa, atrodo, žengia pro gyvybės angą.
Vydūnas
Joninės, Kupolės, Rasos – viena gražiausių vasaros švenčių, tikras džiaugsmas gamtos ir augalų mylėtojams. Tai metas, kai gamta suveši, žolynai šiuo metu turi daugiausia jėgos, vaistažolės – gydomųjų savybių. Iki saulėgrįžos būdavo renkamos žolės, tinkančios žmonėms gydyti. Tai buvo vadinama kupoliavimu. Į laukus dainuodamos išeidavo visos kaimo moterys, merginos vilkėdavo baltais drabužiais. Surinkusios žolynus, apvainikuodavo aukštą kartį (kupolę) ir pastatydavo prie rugių lauko kaimo pakraštyje, grįžusios tokią pat kupolę pastatydavo ir prie sodybos vartų. Kupolėje turėjo būti trejos devynerios žolynų, augančių trijose skirtingose vietose: paupio pievoje, saulėtoje įkalnėje, tamsioje paunksmėje. Dalį žolynų šeimininkės sukaišiodavo į trobos sienas ar virš sijų, priskirdamos po puokštelę kiekvienam šeimos nariui, vėliau stebėdavo – žydės ar nuvys (pagal tai buvo sprendžiama apie šeimos nario laukiančią ligą ar mirtį). Dalį surinktų žolynų sušerdavo karvėms, kad būtų pieningesnės, kitas išdžiovindavo kaip vaistą nuo ligų. Jomis smilkė susirgusius žmones ir gyvulius. Kuokštelius žolynų užkišdavo tvarte ir laikydavo iki Kalėdų, tikėdamiesi, kad apsaugos gyvulius, karvės ilgiau ir daugiau duos pieno.
Merginos iš surinktų žolynų (baltųjų ir raudonųjų dobilų, ramunių, rugiagėlių, rūtų) pynėsi dažniausia du vainikėlius (be siūlo): vienu puošė sau galvą, kitu būrėsi – mėtė sau per galvą į beržą ar gluosnį, vildamosi sužinoti, po kelerių metų (iš kelinto karto užsikabins ant medžio šakos) ištekėsiančios, plukdė vandeniu (jei vainikai susilies ir nebeišsiskirs – kitais metais ištekės). Grįžusios namo vainikėlius į trobą mesdavo pro langą arba sau per galvą, laikydavo visus metus kaip sveikatos ir laimės simbolį. Vyrai Joninių išvakarėse apeidavo ir apžiūrėdavo laukus. Saulei nusileidus moterys žolynų puokšteles tylėdamos mesdavo ant namo stogo, kad namus aplenktų gaisrai, ligos, raganos ir visokios nelaimės.
Vėliau Joninių papročiai kito – jų išvakarėse vyrai atnešdavo ąžuolo šakelių, iš kurių moterys pindavo girliandas ir jomis puošdavo varduvininko (Jono, Jonės, Janinos) namų durų staktą ar sodybos kiemo vartus. Į vainikus kartais buvo įpinama bijūnų, jazminų ar kitų darželio gėlių. Kai kur prie vainiko ar durų rankenos kabinta varduvininkui dovanėlė. Pasveikinti stengtasi vardadienio išvakarėse, paslapčia (naktį), bet varduvininkas, iš netyčių užtikęs sveikintojus, tradiciškai vaišindavo alumi, sūriu, pyragu.
Yra dar labai daug tradicijų ir ritualų, susijusių su šia švente, bet mes siūlome išeiti į pievas ir miškus, prisirinkti žolynų ir gėlių vainikams, sukurti laužą, kurio kūrenimu išreiškiama pagarba saulei, išsimaudyti ežere, upėje ar jūroje, nes vanduo tai gyvybės, atsinaujinimo ir atgimimo simbolis, ir linksmintis iki patekant saulei, tol, kol iškris pirmoji rasa. Na ir žinoma – pamėginti atrasti paparčio žiedą, kaip gyvenimo išminties ir nušvitimo simbolį. Pažiūrėkite į tai kūrybiškai, smalsiai ir filosofiškai.
